Viskas prasidėjo nuo kambario, kuris buvo nepriekaištingai tvarkingas, bet jame niekas negyveno. Tada atsirado SONNENSTADT – šiltų spalvų, švelnios geometrijos ir lengvo vasaros popietės džiaugsmo.
Kambarys laukė priežasties
Mėnesių mėnesius svetainė priminė nuotrauką. Sofa stovėjo tiesiai, knygos buvo sudėtos pagal aukštį, o blyškios grindys atspindėjo kiekvieną atsargų šiaurietiškos šviesos spindulį. Visi pro ją praeidavo. Niekas neužsibūdavo.
Didelis SONNENSTADT kilimas buvo išsirinktas pilką antradienį – ne tiek kaip interjero sprendimas, kiek kaip mažas maištas. Koralų, turkio, ochros ir žalumos plotai neprašė kambario leidimo. Jie suteikė jam pulsą.
Geriausi kambariai nėra užbaigti. Jie tiesiog pasiruošę tam, kad juose vyktų gyvenimas.
Tada atsikraustė kasdienybė
Pirmasis kilimą įvertino šuo – dar nespėjus jam išsitiesti, užėmė šilčiausią kvadratą. Netrukus atsirado stalo žaidimų krūva, basos pėdos, per raštą nutiestas žaislinis geležinkelis ir šeštadienio pietūs, nepastebimai virtę vakariene.
Kambaryje daugiau niekas nepasikeitė, tačiau jis tapo nebe toks trapus. Spalvos suteikė erdvei dosnumo. Kilimą galima skalbti, todėl purvinos letenos ar uogų sulčių stiklinė nebekėlė nerimo. Grožis liovėsi būti saugomas ir tapo naudojamas.
Truputis saulės tamsesniems mėnesiams
Lapkričiui nuoginant medžius, spalvos viduje liko. SONNENSTADT nemėgino apsimesti saule – jis priminė jos pojūtį: šviesią turgaus aikštę, kreidą ant įšilusio grindinio, vaisius dažytose dėžėse.
Taip tylusis kambarys tapo mylimiausiu. Ne dėl didelio remonto, o dėl vieno drąsaus paviršiaus, pakvietusio visus prisėsti arčiau ir pabūti ilgiau.
