Planavome greitą vakarienę keturiese. Takelis „Goose Jazz Band“ pasiūlė linksmesnį scenarijų – devintą vakaro aplink stalą jau stovėjo dešimt kėdžių.
Stalas diktuoja ritmą
Pirmiausia ant stalo nutūpė takelis. Iliustruotos žąsys atrodė lyg atžygiavusios iš kitos istorijos – su instrumentais, visiškai nesirūpinančios tobulu serviravimu. Greta jų baltos lėkštės, skirtingos stiklinės ir stiklainis su vėlyvomis sodo šakomis staiga atrodė tyčia parinkti.
Šeimininkai nustojo stengtis padaryti įspūdį. Vietoje to jie pasirūpino dosnumu: dar duonos, antras dubuo salotų, žvakės senuose uogienės indeliuose ir vieta tam, kas dar pasibels.
Svetingas stalas matuojamas ne vienodomis lėkštėmis, o tuo, kaip lėtai ištuštėja kėdės.
Dar viena kėdė
Draugas atsivedė draugę. Kaimynas iš viršaus užėjo grąžinti knygos ir liko sriubos. Kažkas surado trimitų grojaraštį, kažkas supjaustė kriaušes, o pokalbis nukeliavo nuo mokyklinių nesėkmių iki kelionių, kurių dar niekas neužsakė.
Ant lino liko keli trupiniai ir vienas didvyriškas raudono padažo lašas. Tai vakaro nesugadino. Stalo tekstilė užsitarnauja savo vietą dalyvaudama tikrose vakarienėse, o ne laukdama nepaliesta.
Tyla muzikai nutilus
Gerokai po to, kai išėjo paskutinis svečias, priešinguose takelio galuose liko du puodeliai. Namai buvo netvarkingi ir visiškai laimingi. Ryte mažasis džiazo orkestras vis dar buvo čia – saugojo prisiminimą apie vakarienę, tapusią susibūrimu niekam taip ir nenusprendus.
